Pasimetus tarp dviejų pasaulių..

Žvaigžda.

-NE! - iš mano lūpų pasigirdo klyksmas, kai Vakaris suklupo priešais. Išgirdau duslų pokštelėjimą, iš tamsos išnirusios strėlės atšoko, atsimušusios į orą. Tikriausiai tai buvo Maltero sukurtas skydas.

   Kritau ant kelių ir nors jaučiau, kaip nusibrodinu odą, neatsistojau. Atsukau Vakarį veidu į save.

-Žvaigžda, - jis ištarė mano vardą ir sunkiai įkvėpė oro. - Mano kvailiuke Žvaigžda.

   Jis šiaip ne taip prisivertė pakelti ranką ir paglostė mano skruostą, nuvalydamas ašaras. Jo ranka buvo šalta ir virpėjo, nelyginant epušės lapas. Suėmiau jo delną savuoju ir šiek tiek spustelėjau.

-Tu net neatsimeni, kad turi Šventąjį Kristalą, ar ne? Tu neklausinėji : kas, kur, kodėl… Tu mumis pasitikėjai, nesiaiškindama net svarbiausių detalių. Tu tokia paprasta, - sunkiai išpaudė jis ir vėl trūksmingai įtraukė oro. - Tave taip lengva apgauti. Atleisk, aš neištesėsiu savo pažado, negrįšiu kartu.

-Vakari, prašau… - maldaujamai sukuždėjau, bet žinojau, kad nieko nebepakeisiu. Strėlės nuodai po truputėlį stingdė jo širdį. Vakario pulsas lėtai slopo.

   Žemė vėl sudrebėjo ir šįkart tiltas griuvo. Griuvo ties ta vieta, kur gulėjo Vakaris.

   Vos sugraibiau jo ranką. Šaltas akmuo įsirėžė į mano rankas ir pažastis, bet aš jį laikiau.

-Paleisk, mano meile, - vėl prabilo angelas. Mano akys vėl pasruvo ašaromis, nevalingai surikau iš fizinio ir emocinio skausmo. Jaučiau, kaip Vakaris slysta, jaučiau, kaip plyšta rankų oda, prispausta kūno ir akmens. - Paleisk. Jis neišlaikys mūsų abiejų..

-Ne.. - prieštaravau aš. Įsikandau į lūpą, kad vėl nesuklikčiau. Likome tik mudu, nemačiau nei Maltero, nei Francisko, nei Keito, kurie užkalbėjimais kūrė mums apsaugą. - Mano meilė ne balionas, negaliu jos paleisti. Negaliu paleisti tavęs, lyg nieko nereikštumei.

-O aš negaliu mirti, kol laikau tave už rankos. Žvaigžda, mes esame sujungti, tu duodi man savo energiją… Paleisk, nes mirsime abu. Taip reikia.

-Prašau… Ne… Aš negaliu, - verkiau nebesidrovėdama.

   Mus pasiekė dar vienas drebėjimas. Suklykiau iš skausmo ir nevilties nesavu balsu ir pabandžiau patraukti Vakarį prie savęs.

-Rūpinkis savimi. Tu visada buvai mano vienintelė meilė. Nepaleisk savo gyvenimo, gyvenk normalų gyvenimą. Juk tu tik žmogus. Sudie, Žvaigžda…

   Ir jis trūktelėjo rankas prie savęs. Vietoj to, kad kristų į bedugnę, Vakaris suspindo ryškia šviesa ir pakilo, sulig mano akių lygiu. Jis šypsojosi.

-Ačiū… - ištarė jis ir dar stipriau nušvitęs palinko į priekį ir mane pabučiavo. Net sūrus ašarų skonis nesugadino bučinio, kuris galėjo atstoti visą pasaulį. O tuomet pakilo vėjas ir Vakaris, pavirtęs žiedlapių sūkuriu, išskrido aukštyn, link šviesesnio pasaulio.

-Stebėk mane… - žiūrėdama aukštyn sukuždėjau ir nusibraukiau ašaras. Iš kišenės išsitraukiau raudonąjį rubiną.

   Maloni šiluma pasiekė visas kūno kerteles ir aš pagaliau prisiminiau. Dabar aš žinojau, kas esu iš tikrųjų.

-Žeme, motinėle, paklausyk! - sušukau atsistojusi. Nematoma jėga mane pakėlė aukštyn ir įžiebė manyje šviesą. - Aš, Žvaigždė Farata arius de Cairi-Moon, vienintelė ir visateisė Žemės ir Lotoso duktė, prašau tavęs nurimti. Aš žinau savo pareigą, žinau, ką turiu atlikti. Aš, dviejų pasaulio kūrėjų duktė, reinkarnavusi į Naująjį Pasaulį, prisiekiu įvykdyti tai, kas man privalu. Gerieji dviejų pasaulių žmonės, aš, jūsų tikroji Dvasiošauklė, grįžau, kad sukurčiau naująjį pasaulį. Naują erą. Naują pasaulėžiūrą.

   Rubinas pakilo nuo mano delno ir išsiplėtė į ilgą skeptrą. Ijos Edit galingasis skeptras, palyginti su šiuo, tikruoju, buvo niekis. Ištiesiau ranką ir suėmiau jį, o man ant galvos nusileido Dvasiošauklės tiara.

-Tu laisva, Ija Edit. Jūs visi laisvi. Viskas yra kitaip, nei atrodo. Ir aš esu kitokia. Ne tik Greatfulų paskutinė palikuonė, ne tik Išrinktoji. Aš, Žvaigdžė, pasaulio išganytoja. Ačiū, kad padėjote man tai suprasti. Ačiū Tau, Vakari, kad padėjai man suvokti, kas yra meilė…

   Ir aš, ištiesusi rankas, kaip sparnus, į šonus, pakilau link šviesos, susijungdama su pasauliu, pasitikdama tikrąją save.

***

   Žvaigžda sėdėjo sukryžiavusi kojas ir įnirtingai piešė ant drobės. Ji atrodė labai susikaupusi ir stengėsi iš visų jėgų. Šalia jos sėdėjusi mergaitė laiminga krykštavo.

-Jis toks gražus… - galų gale pavydžiai sumurmėjo mergytė, kai Žvaigžda atsirėmė į minkštasuolio atlošą.

   Sodas aplink jas atrodė tarytum iš pasakos, jame buvo pilna rožių ir hiacintų, kurie savo kvapais viliojo mažusžvėrelius. Kelios lakštingalos, įsikūrusios ant stiklinės pilies stogo, esančio šalimais, kūrė nuostabiausias giesmes.

-Tai tavo dėdė, Heizel, - šypsodamasi atsakė Žvaigžda ir atidavė piešinį mergaitei, - Bėk, tėtis tavęs jau laukia.

    Bet nespėjus mergaitei atsakyti, jos išvydo ateinantį žmogų.

-Tėti, tėti, tėtiii! Žiūrėk, teta Žvaigžda jau pabaigė piešinį. - Heizel įsikibo Malterui į ranką ir pritemptė jį prie paveikslo.

-Jis atrodo visai toks pats. - Malteras nusišypsojo, nors abiejų suaugusiųjų akyse šmėstelėjo liūdesys. - Žvaigžda, žinai, kad bet kada gali manimi pasikliauti.

-Žinau, Malterai, - Žvaigžda dėkingai nusišypsojo, - O dabar keliaukit, Zisi nekantrauja, ji nori kuo greičiau išvykti. Sveikinu judu, mano mielas drauge.

  Jiedu abu apsikabino ir Malteras, tempiamas mergaitės, mojuodamas išnyko tarp gėlių. Žvaigžda atsiduso ir įsižiūrėjo į tolį. Ji ir vėl prisiminė pačias gražiausias akimirkas.

-Žvaigžda Farata arius de Cairi-Moon, jums jau laikas, - iš apmąstymų merginą ištraukė elegantiško vyriškio balsas.

-Žinoma, ministre Keitai de Santua. - atsakė ji ir nuoširdžiai šyptelėjo.

-Žvaigžda, tu šaunuolė. Aš tikiu, kad mums tai pavyks. Ypač, kai turime tokią nuostabią Dvasiošauklę, ir, kas be ko, pirmininką. Franciskas jau sukvietė žmones iš žemės. Mums pavyks. Eime.

-Mums privalo pavykti. Dėl mūsų, dėl pasaulio, dėl senelio ir dėl Vakario, Keitai, mums privalo pavykti sujungti šiuos pasaulius.

Žvaigžda atsistojo ir išlygino suknelės raukšles. Netikėtai vėjas pagavo jos rankoje gniaužtą popierėlį ir nusinešė sau, neleisdamas niekam jo sugauti ir perskaityti dailia moteriška rašysena užrašyto raštelio.

   Mes susitiksime po trijų naujų mėnulių, kai lydėsiu tave į paskutinę kelionę, mano meile…

Pabaiga…

   Po žingsnio sekė žingsnis, dar vienas mažesnis. Žingsnis po žingsnio, žingsnis po žingsnio - galo nematyti, po kojomis - bedugnė. Pagaliau pamačiau, kad tiltas yra dviejų sprindžių storio. Ir jis laikė mus visus.

-Aš einu iš proto. Šitas tiltas žiauriai baugina. - galų gale nutraukiau įtemptą tylą.

-Patikėk, įsivaizduoju. - Malteras atsisuko ir nusišypsojo. Kad ir kaip natūraliai jis atrodė, negalėjau nepastebėti įsitempimo jo povyzoje. - Keista, nematau nė vienos šmėklos. Jų čia būdavo visada, kartais net būriais..

-Taigi, Franciskai, - pagaliau pradėjau, - ir tu, Keitai. Kuo gi jūs užsiimate gyvenime?

   Kurį laiką abu tylėjo, ir, mano dideliam netikėtumui, prabilo Franciskas.

-Mes esame samdomi raganiai-klajokliai. Medžiojame bjaurias būtybes už pinigus.

-Tokias kaip dykumų plėšikai? - pasitikslinau ir tik dabar prisiminiau, kad nejaučiu žaizdų. Patraukiau mantijos kraštą ir atitraukiau suknelės apykaklę - oda buvo lygi, tik matėsi vos įžiūrimas, kiek tamsesnis už odos spalvą, siauras randas, lyg nuo įpjovimo.

-Taip, juos taip pat, - atsakė Franciskas ir mudu, retkarčiais įsikišant Malterui ir Keitui, pradėjome diskutuoti įvairiausiais klausimais. Netgi jei mūsų nuomonės nesutardavo ir dėl to pradėdavome ginčytis supratau, kad Franciskas yra labai įdomi asmenybė, labai simpatiškas ir nuoširdus žmogus. Nors aš net neįsivaizdavau, kodėl jis toks uždaras ir kokie praeities vaiduokliai sekiojo jo pėdomis.

***

   Mes jautėmės kaip skruzdės skruzdėlyne. Mūsų buvo šimtai, gal net tūkstančiai, dar geras pusšimtis dvasių buvo sukaustytos grandinėmis kažkur tuneliuose.

   Niekas tiksliai nežinojo, kiek lankininkų buvo susigūžę tarp tiltą gaubiančių sienų. Šalia manęs, tarp didžiųjų sienų arkų, stovėjo septyni vyrai. Keturi elfai ir du dvergai. Aš vienintelis buvau žmogus. Negirdėjau nieko, išskyrus tylų dvergų kvėpavimą - elfai atrodė kaip statulos. Jei nebūčiau matęs, kaip jie rankomis glosto lankus, būčiau pamanęs, kad jie mirę, arba paversti akmens gabalais. Iš apačios, kur mačiau einant penkis žmones, girdėjau neaiškias jų kalbas. Tąpat sekundę prakeikiau save ir tą nelemtą brangakmenį, dėl kurio pasiryžau palikti savo šeimą ir parsidaviau Baltajai Karalienei. Aš privalėjau aprūpinti savo žmoną ir septynis vaikus, bet vien tik iš gyvūlių augintojo pelno to negalėjau padaryti. Aš buvau vienas iš žmonių, gyvenančių Senojoje Pusėje, mitinės būtybės mūsų nepripažino. Atsirado keletas, kurie duodavo darbo, bet ir tai tik kartas nuo karto, negalėjau prognozuoti, kaip gyvensiu rytoj.

   Mūsų būrio vadas iškėlė ranką. Drebėdamas įtempiau lanką, tą patį padarė ir elfai. Nykštukai tuo tarpu stovėjo ramūs ir nieko nedarė. Jie tik budėjo, ėjo sargybą, o ginklai buvo priedanga - nereikalingi nė per nago juodymą šitai pasalai. Net nesupratau, kodėl mes tykome šitų taikiai atrodančių žmonių. Mergytė, kurią liepė užmušti, buvo dar labai jaunutė. Maždaug tokio amžiaus, kaip mano vyresnėlė duktė.

   Ranka sudrebėjo ir strėlė iššovė be komandos. Apmiriau iš išgąsčio. Visą kūną sukaustė siaubas, mačiau, kaip elfai akmeniniais veidais atsisukę spokso į mane. Strėlė zvimbė oru, lyg paleista iš raketos. Mano veidu žliaugė prakaitas ir ašaros, norėjau surikti, kad ji pasitrauktų, bet tai būtų reiškę mirtį man ir šeimai. Strėlės žmogus išgirsti negalėjo.

   Staiga vaikinas, stovėjęs už merginos pasuko veidą ir pamatė parskrendantį pavojų. Puolė priešais mano taikinį ir užstojo ją savo kūnu. Strėlė įstrigo jam tarp menčių ir giliai įsišaknijo. Šitos strėlės buvo apkerėtos, nešančios mirtį šlykštynės. Viskas pradėjo drebėti, nuo lubų ant mūsų krito dulkės. Vienas dvergas, kažką neaiškiai burbuliuodamas, sugriebė mane už alkūnės ir pradėjo tempti į tunelius, elfai iššovė savo strėles ir pasileido paskui mus. Vieną sekudės dalį mačiau, kaip vienas iš penketo iškėlė ranką, ir visos iš visų pusių paleistos strėlės atšoko. Visi, slėpęsi arkose ir tunelių prieangiuose metė ginklus lauk ir pasileido bėgte.

-Tu! - tik nusileidus į tunelius sušuko link mūsų bėgusi žmogysta. - Tu sužlugdei misiją!

   Jis buvo su antveidžiu, bet net ir per jį mačiau įsiutusias, krauju pasruvusias akis. Jos buvo raudonais obuoliais, per vidurį siauri juodi vyzdžiai. Demono akys.

   Viskas vėl sudrebėjo. Šįkart kiek toliau nuo mūsų išgirdau krentant akmens luitus. Demonas pasisukiojo ir gerkliniu balsu suurzgė. Nusivožė antveidį. Tokio baisaus padaro dar nebuvau matęs - jo veidas buvo juodas, nebuvo nei lūpų, nei nosies, tik baltavo oda aplink dideles akis. Raudoni plaukai siekė jo juosmenį.

   Jis delnu apglėbė mano kaklą ir ilgais nagais prarėžė odą. Surikau. Demonas nusišypsojo ir įsispitrijo į mane savo akimis. Jos keistai suvibravo.

   Tamsa… Tyla… Nejautra… MIRTIS…

Žvaigžda.

   Kažkada svajojau atrasti Atlantidą, o dabar tenorėjau, kad viskas baigtųsi. Paprasčiausiai norėjau atsibudusi suvokti, kad tai buvo tik sapnas. Norėjau jaustis saugi. Norėjau nežinoti, ką reiškia skausmas, sudužus širdžiai. Norėjau nebūti sutikusi dviejų tokių skirtingų brolių - kaip angelo ir velnio, dienos ir nakties, ugnies ir vandens. Susipažinimas su jais buvo geriausias dalykas mano gyvenime, todėl tai buvo taip blogai. Norėjau, kad jiems negrėstų pavojus dėl manęs kiekvieną sekundę. Vakaris ir Malteras virto mano Achilo kulnu - silnąja vieta. Už juos galėjau atiduoti viską. Už juos galėjo paprašyti visko. Ir jie būtų padarę taip, kad aš būčiau saugi, net jeigu reikėtų paaukoti savo gyvybę.

   Pajutau, kaip kažkas plekšnoja per skruostus.

-Jeigu dabar pat neatsikelsi, apliesiu vandeniu. Nenorėčiau taip daryti, - atpažinau Keito balsą.

   Pastebėjau, kad nebejaučiu skausmo. Jis lyg ir pranyko kartu su išgertais vaistais.

-Nepilk, - šiaip ne taip išspaudžiau, kalbėdama kaip lunatikė, - Būk geras, nepilk. Neina atsimerkti, noriu miego.

   Keitas švelniai nusijuokė ir gnybtelėjo man į ranką. Iškart pašokau vietoje ir apsidairiau. Vieta, kurioje buvome, priminė ilgą, platų tunelį. Tik tai nebuvo tunelis - greičiau labai jau stora arka. Sienos buvo juodos, tamsa karaliavo visoje erdvėje, nors keturi vaikinai rankose laikė po žibintą.

-Kur mes esame? - mieguistai paklausiau. Pajudinau petį - viskas gerai.

-Žvaigžda, mes jau vietoje. Per tiltą kelsimės tik po pusvalandžio. Sveika sugrįžusi į Lotosą, - Malteras akinančiai šypsojosi.

   Franciskas tik linktelėjo, o Vakario veidą slėpė tamsa. Pagaliau prisiminiau, ką sapnavau.

   Jos vardas Katalunė Alneriti. Aukšta, galingo stoto ir nepriekaištingos figūros. Jos garbanoti, vasaros saulę spalva primenantys, plaukai krito bemaž iki liemens. Galbūt buvo ilgesni, bet tiksliai negalėjai pasakyti, nes mergina juos buvo susegusi žalvarine sage. Merginos akių žydrumas priminė tekančią upę ir gaivų pavasario lietų, niekas negalėjo ginčytis - ji buvo tikra gražuolė. Raudonos, tarsi prisirpusios vyšnios, lūpos nedrąsiai šypsojosi, lyg klausdamos “Ar viską padariau teisingai?”, o balta, į porcelianą panaši oda buvo lygut lygutėlė. Katalunė atrodė drovi, elegantiška dama - rafinuota, švelni ir ganėtinai protinga. Ji kalbėjo aukštu, bet labai švelniu balseliu - galėjai sakyti, kad tai gieda lakštingala.

   Ant merginos piršto puikavosi dailus sidabrinis žiedelis su mėlynais safyrais.

-Nepamiršk, kam jis priklauso, - tyliai tarė Katalunė ir šįkart drąsiai nusišypsojo. Katalunė Alneriti - būsimoji Ghostspel. Vakario ake Lermano Ghostspelo sužadėtinė. Tobulybė.

   Man trūko oro. Jaučiausi ir apkvaitusi, ir nuliūdusi, ir patenkinta tuo pačiu metu. Nustebau pamačiusi Katalunę savo sapne tokią tikrą, gyvą ir pagaliau suvokiau, kad Vakario gyvenimas jau nulemtas. Jis turėjo ateitį, jam jau priklausė mergina. Norėjau Vakariui kuo geriausio, jis to tikrai nusipelnė.

   Bet buvo beprotiškai skaudu, kad ir kaip džiaugiausi, jog jo sužadėtinė būtent tokia.

-Kelias laisvas. Galime eiti. - sududeno Franciskas ir pradėjo kažką kuždėti vienaragiams.

-Ir viskas? Taip paprastai? - stebėjausi. - O ką darysime su pegasais?

-Tjuš ir Zaras prižiūrės Rinou ir Klyri. - paprastai atsakė Franciskas ir paplojęs vienam iš gražiųjų pegasų per kaklą parodė grįžti atgal. - Jie ganysis pievoje už perėjos.

-Žvaigžda, tai Lotosas, - man į ausį sukuždėjo Malteras, - Mes čia gyvename truputėlį kitaip.

-Sakyčiau, labai kitaip, - taipogi pakuždom atsakiau. Jis tik nusišypsojo.

-Eime. - paragino Franciskas. Žengėme vorele, pirmas Franciskas, po jo Malteras, tada aš, Vakaris ir gale Keitas.

   Priešais atsivėrė pusės metro pločio akmeninis tiltas, o žemiau mūsų plytėjo juoda duobė. Ją gaubė juodas rūkas.

-Po velnių, - sumurmėjau, - Galai nematė. - ir giliai įkvėpusi žengiau pirmą žingsnį.

***

Šįkart žiauriai trumpai, bet kitaip neišeina. Nepernelyg geriausios nuotaikos, o ir Jūs, mieli skaitytojai, užmigę. Norėčiau susilaukti kritikos ir komentarų, o Jūs visi (beveik) tylit. :) Ačiū, kad skaitot. Meli.

Dainos, kurios skambėjo man rašant šį įrašą :

Placebo - Running up that hill

Plumb - Cut, In my arms

Blue Foundatinion - Eyes on fire

The Rasmus - October and April, Ghost of love

Žvaigžda.

   Velniškai skaudėjo visą kūną, o ypač petį ir koją, kuriuose niekaip nenustojo kraujuoti žaizdos. Malteras sakė, kad viskas bus gerai, bet taip norėjau, kad viskas tikrai būtų gerai. Atrodė, kad į žaizdas kiša iki raudonumo įkaitusius geležies gabalus, o visą kūną krato elektra.

-Klausyk, Žvaigžda, - pagaliau rimtai prabilo Malteras, - Tu pati suvoki, kad stovi ant gyvyės ir mirties slenksčio. Hm.. Yra vienas būdas, kaip panaikinti tavo skausmą, bet pasekmės nenuspėjamos. Tu gali nebevaldyti kūno, likti akla, apkursti.. Aš tik norėjau, kad tai žinotum, bet pats tam nepritariu. Tu stipri, gali iškęsti, o mudu su Vakariu padėsime kuo galėdami.

-Ačiū, Malterai, - išspaudžiau šypseną.

   Po kiek laiko antskraidančių žirgų atskrido du vyrai. Keitas ir Franciskas. Keitas buvo tikrai išvaizdus, ilgais, gelsvo kremo spalvos plaukais ir žydrutėlėmis akimis, panašiomis į giedrą vasaros dangų, aukštas, lieknas, bet matėsi, stiprus. O Franciskas atvirkščiai - aukštas, labai raumeningas, plaukai tamsūs, primenantys juodą šokoladą, vieną skruostą vagojp gilus randas. Lygiai kaip Keitas atrodė švelnus, jausmingas ir jautrus, Franciskas buvo karingas, tylus ir uždaras, visų pirma mąstantis, tik tada darantis. Abu vyrai buvo panašaus amžiaus - dvidešimt penkių, gal metais vyresni, ar aunesni.

-Taigi, tu Žvaigžda, - tarė Keitas, pritūpdamas šalia manęs.

-Žiūrėkit, ką radome pakeliui, - Franciskas iš kelionmaišio ištraukė ir ant žemės numetė keistą, į baltus marškinius susuktą akmenį, kuris švytėjo blausia mėlyna spalva.

   Aiškiai jo matyti negalėjau, nes galvą pasukti pernelyg skaudėjo.

-Tai mėlynasis avantiūrinas, - tęsė Franciskas, - Jau seniai jų nemačiau Naujojoje pusėje. Tikėkit manim, šitie dykumų plėšikai nebuvo tik paprasti urgaros, o avantiūrinu moka tik…

-Baltoji karalienė, - sąkinį pabaigė Vakaris.

-Ta balta kalė kaip reikiant įsismagino. - tėškė Malteras, - Laikas pričiupti žiežulą…

-Malterai? - brolį nutraukė Vakaris, - Tu gal užsičiaupk.

-Atsirado šventoji karvė, - panosėje toliau burbėjo Malteras, negailėdamas Baltajai Karalienei ir riebesnių žodelių.

   Kol Franciskas su Vakariu aptarinėjo tolesnį kelionės maršrutą ir sprendė, ar verta keliauti kartu, ar pakviesti pagalbos iš kitur, Keitas kažko įnirtingai ieškojo vieno iš žirgų kelionmaišiuose. Galų gale pergalingai išėmė vandenmaišį.

-Taip ir galvojau, kad ne veltui šitą nusipirkau, kai Franciskas tik plyšojo, kad be reikalo švaistau užmokestį. Dabar, mano miela, teks šiek tiek pakentėti.

   Jis priglaudė prie lūpų vandenmaišį ir šiek tiek pavertė aukštyn, kad skystis pasiektų mano lūpas. Iš pradžių tikėjausi, kad tai tik vanduo, bet kai šlykštus, burną deginantis skysčio gurkšnis nuslinko gerkle žemyn, o po jo sekė ir antras,ir trečias, galvojau apsivemsiu. Skystis buvo bjaurus, tirštas ir labai sūrus. Pradėjau muistytis, bet Keitas mane ramino visais įmanomais žodžiais.

-Nagi, paskutinį gurkšnį, gražuole, - paragino jis, švelniai valydamas ašaras, bėgančias srovelėmis.

   Sukaupiau visas jėgas ir nurijau.

-O dabar labanakt. Saldžių sapnų, - tarė Keitas ir nespėjau susigaudyti, kai akys užsimerkė.

—

Ija Edit.

   Klaidžiojau po Greatfull’ų teritorijai priklausančias kapines, tikėdamasi Arielė ateis aplankyti vyro kapo. Bandžiau visus užkalbėjimus, kad name atsirastų nežymių užuominų. Ir štai pagaliau išgirdau keliuku ateinant du žmones. Pasislėpiau už vieno iš obeliskų. Taip, taip, buvau katės pavidalu, todėl klausa buvo labai paaštrėjusi, viską mačiau kitokiomis akimis.

-Močiute, mes jau čia. - išgirdau Žvaigždos brolio Roberto balsą, - Ženk atsargiai, laiptai.

   Nesupratau, kodėl jis taip kalba su Ariele, bet negalėjau išlysti iš slėptuvės, kad manęs nepamatytų. Tik labai atsargiai pritūpusi pažiūrėjau, kaip Robertas, laikantis Arielę už parankės, padėjo jai atsisėsti ant suolo, šalia Silijaus kapo. Arielė atrodė kur kas prasčiau, nei prieš kelias dienas.

-Ačiū, Robertai, būk geras, palik mane vieną. Pareisiu pati.

-Bet, močiute.. - norėjo ginčytis vaikinas.

-Jokių “bet”, jaunuoli. Norėčiau pabūti viena,

   Robertas linktelėjo ir apsisukęs nukulniavo atgal į dvarą.

-Netgi nematydama jaučiu tave, Ija. Ateik, prisėsk šalia. - ištarė Arielė ir patapšnojo vietą šalia savęs.

   Eidama atvirtau į žmogų. Nedrąsiai prisėdau šalia senosios moters.

-Ar pasiilgstate jo, Ariele? - po ilgos tylos paklausiau.

-O kaip gi kitaip, mieloji? Silijus išeidamas paliko manyje gilią žaizdą.

-Aš turėjau mirti vietoj jo. Taip neteisinga.. Silijus buvo geras žmogus.

   Akyse sužibo ašaros, o Arielė, tai pamačiusi, greitai mane apkabino.

-Tai ne tavo kaltė, mažute. Tu šaunuolė. Nežinau, kaip pajėgi su viskuo susitvarkyti…

-Neturiu, kas daugiau daryti, Ariele. Aš taip pavargau. Noriu pagaliau atgulti į amžinojo poilsio vietą, bet kas bus tada?..

-Jeigu tik galėčiau, susitarčiau su Dievu, kad apsikeisčiau vietomis su tavimi, Ija. Taip norėčiau palengvinti tavo dalią.

-Kodėl, Ariele? Tu niekada manęs nemėgai.. - vėl susigraudinusi pravirkau. Tikriausiai pirmąkart per dešimt metų.

-Ija, tu visada buvai tokia dukra, kokios norėjau. Aš bijojau, kad per judvi su Heizel nebeįstengsiu mylėti savo dukros. Matai, kaip viskas baigėsi. Ji net nepripažįsta burtų. Aš noriu, kad žinotumei, meilute. Silijus tave mylėjo taip, kaip nieką kitą. Tu tiesiog gimei, ir jis tave pamilo, o mes, visi likę, buvome tie, kurie jo pasitikėjimą ir meilę turėjo užsikariauti. Tai tu buvai jo dukra. Ne biologinė, o sielos. Ija, kaip galėčiau tavęs nemėgti, kai vyras, kurį myliu labiau už viską, tave šitaip brangino? Ir štai ateina mano laikas keliauti pas jį, jaučiu, kaip mano gyvybė gęsta.

   Išgirdau, kaip kažkas vėl čia ateina.

-Mano laikas baigėsi, Ariele. Turiu keliauti. Žvaigžda su mumis, mano broliai gins ją iki mirties. Aš tavęs nepamiršiu.

-Susitiksime prie vartų, Ija. Noriu, kad būtumei paskutinė gyvoji, kurią išvys mano akys.

   Nusišypsojau pro ašaras ir linktelėjau. Daugiau nieko nebejutau, jau keliavau namo, į Lotosą. Skruostais riedėjo ašaros.

And if I only could,
Make a deal with God,
And get him to swap our places,
Be running up that road,
Be running up that hill,
Be running up that building.
If I only could…*

*Placebo - Running up that hill.

**

Štai taip. Šis įrašas vienas iš prastesnių, per daug dialogų ir kažkoks jis nei šioks nei toks, bendrai paėmus. PAsistengsiu kitais įrašais nenuvilti, Jūsų, Meli.

Vakaris.

   Atsigavau per sekundę ir smogiau tam šlykščiam padarui kumščiu. Kol jis nespėjo atgauti žado atėmiau iš jo lenktą durklą ir dūriau į papilvę. Pabaisa išsisklaidė akyse.

-Ei, kaip tu ten?! - paklausė Malteras, apžiūrinėdamas Žvaigždos žaizdą.

-Nepataikė. Ne koks iš jo kardo meistras, - atsakiau ir išmečiau dvokiančius skudurus į dykumą. Dykumų plėšikai buvo smėliu mintančios pabaisos, kurių protą dažniausiai valdydavo kas nors iš stipriųjų šamanų. Jie visada pridengdavo savo raupsuotus kūnus juodais skarmalais, veidą pridengdavo čiadromis arba turbanais. Vienąsyk mačiau vieno tų šiurpių baidyklių veidą - raupsuota į smėlį panaši oda, dvi kaip brangakmeniai žibančios akys, juoda skylė vietoj burnos… Nosies ir ausų jis neturėjo, buvo plikas. Ir atsirado iš niekur - pakilo iš smėlio, sukeldamas dykumos dulkes ir su savimi kartu atsitempdamas kitus savo gentainius. Tėvas man sakė, kad smėlio plėšikai, urgaros, dažniausiai gyvendavo po dvidešimt, retai po daugiau. Dėl savo ūmaus būdo ir primityvaus mąstymo dažnai pradėdavo pulti vieni kitus, jeigu įsisukdavo į karavaną. Bet urgaros buvo puikūs kariai - bebaimiai, nejaučiantys kaltės ir sąžinės graužaties, žudantys nesigailėdami. Tikri užprogramuoti robotai. O šie, užpuolę mus, buvo eiliniai kraujo ištroškę dykumų plėšikai. O gal pasiųsti nudėti mūsų?

-Mokytojau, - iššokau iš įtvirtinto kelionbūsčio ant uolos atbarailos ir priėjęs prie Elijaus galvos užmerkiau jo dideles akis, - Tegul jūsų siela ramiai nukeliauja ten, kur jums bus geriau.

   Man Elijus niekada nebuvo tik drakonas. Jis buvo ta jėga, kuri jungė pasaulį. Jis buvo tas, kuriam galėjau pasakoti viską.

-Gana raudoti, Vakari, - mano liūdnus apmąstymus nutraukė Malteras, - gal pagaliau galėtum būti kuo nors naudingas?

   Malteras ir vėl buvo toks pats bjaurus, kaip ir anksčiau. O aš žinojau, kad po ta kauke slepiasi gilūs jausmai. Malteras manęs neapgavo, pernelyg gerai jį pažinojau. Žvaigžda jam buvo kur kas daugiau, nei draugė ir dėl to aš jaučiausi tik dar šūdiniau. Kvaili meilės trikampiai, suknista meilė.

   Aplink mus buvo vien dykumos ir uolos, nieko daugiau. Atsisėdau pasiruošęs meditacijai.

-Tik nesakyk, kad dabar medituosi. Geriau eik paieškoti vandens, - išplėtęs akis dėbsojo į mane brolis.

-Pabandysiu surasti ką nors mąstantį, nes vandens, kaip matai, čia nėra.

   Jis dar pavartė akis, pamurmėjo, bet po kiek laiko nusisuko ir vėl tvarkė Žvaigždos žaizdą.

   Iškvėpiau ir užsimerkiau. Įtempiau klausą ir atpalaidavau raumenis - atsijungiau nuo savo kūno. Dabar aš buvau laisvas - nardžiau tarp smėlio kaip vėjas, buvau žemė ir dangus…

   Už gero kelio gabalo nuo mūsų aptikau du klajoklius, raitus pegasais. Jie susėdo ant akmenų ir leido atgauti sparnuotiems žirgams jėgas. Pirmasis, aukštas blondinas ilgais plaukais šukavo pilko pegaso karčius, antrasis - juodo. Šalia prunkščiojo dar vienas mišrūnas ir du balti grynaveisliai sparnuočiai.

-Franciskai, jauti? Mus kažkas stebi. - galvą pakėlė blondinas.

-Asile, jis mus girdi, - atsakė antrasis, kurio veidą uždengė gobtuvas.

-Paklausykite manęs, - prabilau, - Į šiaurę nuo jūsų žuvo mūsų drakonas. Mergina, kurią mudu su broliu lydime, buvo apnuodyta vieno iš mus užuolusių urgarų. Broliai lotosiečiai, pagelbėkite, neliksiu neatsilyginęs. Į jus kreipiasi Vakaris Ghostspellas, būsimasis Dvasiošauklis.

-Taigi, ką sakai, Fransiskai? - blondino akyse užsidegė liepsnelės. - Jau seniai neturime, kas veikti.

-Mes neturime kito pasirinkimo, - suurzgė antrasis. Jiedu grakščiai užšoko ant pegasų ir paraginę tris likusius kilti patraukė į šiaurę.

   Atsimerkiau.

-Taigi, kaip tavo vugu-vugu reikaliukai? - paklausė MAlteras ir nusivaipė.

-Turime naująją transporto priemonę. Kaip Žvaigžda?

-Iščiulpiau nuodus, ji turėtų atsigauti po… - pažiūrėjo į riešą, ant kurio nebuvo jokio laikrodžio, - O, palauk, gi mes atskirti nuo laiko zonos. Kuo keliausime?

-Pegasais, - nekreipdamas dėmesio į jo nesąmones atsakiau.

-Plunksnuotais besišeriančiais pūkiniais arkliais? Puiku.. Ironiška. - pasišaipė brolis ir kilstelėjo antakius.

-Man rodos, šitam, - parodžiau į lūpą, - reikia kompanijos.

-Nesijaudink, pakentės vienatvę, - sarkastiškai drėbė ir grįžo prie Žvaigždos. Nesusilaikęs nuėjau ir aš.

   Mergina stipriai karščiavo, ją krėtė drebulys, bet atrodė, kad nieko rimčiau nebuvo.

-Nuodai jau buvo pasklidę jos pečiu, iš kojos teko traukti strėlę. Magija nepadeda, šamanų burtai. Gis skausmingai. - konstatavo Malteras.

   Nuklojau nuo Žvaigždos antklodę. Malteras buvo nuplėšęs jos suknelės petį ir storai aptepęs jį saksnių tirpalu. Pro kelis skluoksnius tvarsčio sunkėsi kraujas. Koja atrodė šiek tiek geriau, bet irgi ne per puikiausiai. Abu su broliu supratom, kokia rizikinga situacija. Žvaigžda galėjo nebevaldyti kūno arba apakti.

   Mergina krūptelėjo ir šiek tiek pasimuistė. Jos vokai virptelėjo ir atsimerkė.

-Aaaau! - skausmingai suklykė.

-Argi ne šitai aš sakiau? - akiplėšiškai šypsodamasis išdainavo brolis, - Nesijaudink, brangute, - pasilenkė arčiau Žvaigždos, - Tu pernelyg stipri, kad mirtum nuo tokių žaizdų. O skaudės pragariškai, taigi jau gali pradėti gailėtis, kad tas baidyklė nepataikė į gyvybiškai svarbius organus.

-Malterai… - sunkiai sužvogždė ji ir kostelėjo, - Tu šlykštynė. Bjaurus, bjaurus, bjaurus.

   Ir jiedu sąmoksliškai sukikeno. Ji juokėsi su juo netgi būdama per plauką nuo mirties, o aš net geriausiomis aplinkybėmis nesugebėjau išspausti jos šypsenos. Prakeiktas pasaulis, durnos taisyklės! Tą sekundę troškau numirti.

   Skridome ilgai ir nuobodžiai - žemiau mūsų prasidėjo pusdykumės, vėliau ir dykumos. Oras įkaito ir pasidarė labai sausas, buvo sunku kvėpuoti, karštas vėjas griaužė odą. Dar gerai, kad Malteras sugebėjo pripildyti vandenmaišius, kurie greitai nyko. Elijaus kvėpavimas pradėjo vis garsėti, lyg drakonas būtų pradėjęs dusti. Matyt dėl to buvo kalta dykuma ir aštri saulė.

   Malteras taip ir neatsakė į mano klausimus. O aš ir nebeklausiau - bijojau sužinoti atsakymus, kuriems dar ne laikas pasiekti mano ausis.

   Vakaris sėdėjo atsiskyręs, supykęs ant viso pasaulio ir nekalbėjo nei su manimi, nei su Malteru. Galvojau, kaip pagaliau užmegzti pokalbį su juo, bet į galvą nelindo jokios mintys. Galų gale sukaupiau visą drąsą ir nusprendžiau tiesiog prieiti.

-La.. labas, Vakari, - kaip visiška mėmė vos išspaudžiau. Jis pakėlė akis nuo knygos, kurią tuo metu skaitė, kelias sekundes žiūrėjo man į akis, ir vėl įniko skaityti. - Labas, Vakari, - kiek pikčiau pakartojau.

-Ko nori? - pagaliau atkirto šis.

-Man rodos, Elijus pavargo. Galbūt galėtumėme nusileisti?

-Žinoma, paprašysiu jo, kad sustotumėme kur nors šitoje Dievo pamirštoje dykumoje ant karšto smėlio vien dėl to, kad panelė mano, jog Elijui kažkas negerai. - suburbėjo jis

-Kas tau nepatinka?! - dabar jau supykau ir aš.

-Kas man nepatinka? Man nepatinka suknistos mirties orakulės ir aš pats. - ramiai atsakė jis, priversdamas mane nusistebėti tokia greitai šokinėjančia nuotaika ir pačiu atsakymu.

-Mirties orakulės? - prisimerkiau.

-Taip, orakulės pranašauja tik mirtį, kuri galimai įvyks. Tai nebūtinai yra tikra. Malteras sakė, kad tu nieko nežinai. Na ir kvailiai mudu su broliu… Klausyk, pažiūrėk, ką turi kišenėje. Tai atsakys į kai kuriuos tavo klausimus.

   Panaršiau suknelės klostes ir pagaliau užčiuopiau plyšį. Giliai įkvėpiau ir ištraukiau su niekuo nesumaišomą raudonąjį senelio rubiną.

-Tai šventasis brangakmenis. Tavo senelis gimė Lotose, Žvaigžda. Silijus Sikstas Augustas Greatfullas gimė Naujojoje Lotoso pusėje Girinro grafystėje. Jis buvo mano tėvo draugas, jam labai artimas, kaip brolis. Bet tuomet jis sutiko tavo senelę ir paliko Lotosą. Tąkart, kai pirmą sykį tave išvydau, galvojau, kad Ija pakeitė savo veido bruožus ir apsimetė mergaite, labai panašia į Silijų. Antrąkart tave mačiau jo laidotuvėse. Tu irgi matei mus su Ija ir Malteru. Tu netgi priėjai prie mūsų su broliu ir pasakei, kad mūsų katė labai graži. Ija dar ilgai didžiavosi. Man užgniaužė kvapą. Tavo akys buvo lygiai tokios pačios, kaip Silijaus, tu kalbėjai taip, kaip jis… O tada pasirodė tavo senelė ir tu nuėjai su ja, klausdama, kas mes tokie. Tada pirmą kartą išgirdau jos ištartą tavo vardą - Žvaigžda.

-Tai jūs buvot tie juodai apsirengę vyrai? - netikėdama pažvelgiau į jį, - Aš nepažinau jūsų.

-Ir nereikėjo, kad pažintumei. Bet tai visai nesvarbu. Aš pamačiau tave kaukių baliuje, tu turėjai rubiną… Ija Edit turėjo sužinoti apie tai.

-O kaip dėl.. - nutilau, - dėl bučinio? Vakari, ką tu padarei?

-Man tai nieko nereiškia. Aš pasielgiau kvailai ir neapgalvotai. Turėtum tai suprasti. - tarė Vakaris, o jo akys dabar atrodė kaip stiklinės.

-Kodėl? Kodėl leidai mano širdyje įsižiebti vilčiai? - pagaliau mano akyse ištryško ašaros.

-Dvasiošauklis veda tą, kurią jam paskiria Taryba. Aš turiu sužadėtinę.

   Daugiau nebenorėjau nieko girdėti. Sugniaužiau rubiną ir aštrus jo kampas įpjovė odą. Pirštais lėtai sunkėsi kraujas, bet man tai buvo nė motais. Žaizdos man nebuvo netikėtumas. Pamačiusi Malterą patraukiau prie jo.

-Tu žinojai, kad jis turi sužadėtinę, ar ne? - paklausiau atsisėsdama šalia. Malteras apglėbė mane ir prisitraukė arčiau. Nors skridome virš dykumos, kurioje temperatūra buvo kaip ant keptuvės, nuo vaikino sklido šaltis. Atsakymą supratau be žodžių.

-Kad tu nors kiek įsivaizduotum, kiek daug tu jam reiški, ir kaip giliai jis įklimpęs… - galų gale pasakė Malteras.

***

   Strėlės pasirodė iš niekur. Visas jų spiečius aptemdė žydrą dangų. Vakaris su Malteru kaip įgelti sušoko ant kojų ir naudodami magiją ėmė gaubti Elijų apsaugos skydu. Prisislinkau arčiau krašto, kad matyčiau, kas tokie į mus šaudo.

-Žvaigžda, pasilenk! - Išgirdau šaukiant Vakarį ir vos spėjusi palenkti galvą pamačiau, kaip juoda strėlė praskrieja pro mano petį, giliai pradrėksdama odą ir raumenį.

   Atsiguliau ant žemės ir sugniaužiau kumščius. Žaizdą be proto skaudėjo, maudė sužalotą raumenį. Apžiūrėjau šalia nukritusią strėlę ir iš karto suvokiau, kad ji buvo apnuodyta. Kol Vakaris siuntė užkeikimus į užpuolikus, Malteras pasilenkęs pribėgo prie manęs.

-Tai dykumų plėšikai. Tu sveika?

-Sveika,- neišsidaviau, kad mano petyje žiojėjo pusės mažojo piršto dydžio žaizda. -Žiūrėk, Elijus sužeistas. Pasakyk jam, kad tūptų kai tik galės.

   Suradau kelionmaišį ir puoliau ieškoti jame tvarsčių Elijui. Akyse aptemo, vaizdą mačiau neryškų ir dindinėjantį. Aš stoviu, dabar jau krentu, mane sugauna Malteras, aš guliu veidu į dangų… Negalėjau pajudinti kūno, buvau paralyžiuota. Drakonas sunkiai dunkstelėjo ant žemės.

-Elijau! - sušuko Vakaris, - ne, Elijau, mokytojau, atsiliepkite! Mokytojau! Ne!!

-Vakari, jam jau nebepadėsi, - prikimusiu balsu tarė jam Malteras, - Žvaigžda paralyžiuota. Nežinau, kas jai nutiko.

   Vos vos sugebėjau pajudinti petį. Malteras nuplėšė gobtuvą ir pamatė žaizdą. Tyliai iššnypštė keletą keiksmažodžių. Mačiau, kaip į mane parskrieja dar viena strėlė, paleista juodais skarmalais ir turbanu apsigobęs padaras žybsinčiomis juodomis akimis. Vakaris atsisuko, pamatęs pavojų, bet buvo per vėlu. Jis kirto jam kardu per liemenį, o aš tik pajutau veriantį skausmą kojoje ir vėl aptemo akyse. KAd ir kaip norėjau netekti sąmonės, likau blaivaus proto ir jutau visą skausmą, nors negalėjau pajudėti ar ką nors matyti. Meldžiau aukštųjų jėgų, kad leistų man numirti, vietoj šitokios kančios. Mintyse kartodama prašymus pagaliau užmigau, o skausmas kuriam laikui užsimiršo.

   Iš pradžių girdėjau tik jų dviejų balsus, nerišliai kažką šaukiančius, bet vėliau mano smegenys pradėjo funkcionuoti ir išgirdau Vakario ir Maltero ginčą :

-Tu man ne viršininkas! - šaukė kažkuris.

-Tai kuris iš mūsų bus toks, jei tu nesubegi net savimi pasirūpinti? - ne pėsčias atsakė antrasis.

-Neapsimetinėk suaugusiu, Vakari, - pagaliau atpažinau Maltero balsą, - Aš matau, koks tu “subrendęs”. Kaip galėjai šitaip pasielgti su Žvaigžda, kvaily? Pripažink, kad nenori palikti mudviejų dviese tik todėl, kad vis dar kaltini mane dėl Heizel mirties.

-Taip, po velnių! Aš kaltinu tave dėl Heizės! Pagaliau po tiek metų galiu tai pasakyti tau į akis, nes visas šitas vaidmainiavimas man įgriso iki gyvo kaulo. Tu man niekada neatstojai Heizel, taip pat ir Ija, nes Heizel buvo man kaip motina, kurios taip ir nepamačiau. Tai, kad aš buvau jauniausias nesuteikė jums teisės palikti manęs vieno. Malterai, man reikėjo jūsų, bet tiek tu, tiek Ija buvote paskendę savo pačių depresijos ir nematėte kaip kenčiu aš, ar Heizel. Tai man ji papasakodavo visas savo paslaptis. Tai aš buvau tas, kuriam ji išdavė savo pirmosios meilės vardą ir pasakojo, kaip jis ją pabučiavo po šermukšniu, - Vakario balsas pritilo, bet girdėjau jį kuo puikiausiai, - Tai pas mane atėjo Detras po jos mirties ir aš vienintelis gavau Heizel palikimą. Nustebai, ar ne broli. Tu, - Vakario balsas vis garsėjo, - pasipūtęs savanaudi parše, visą laiką galvojai tik apie save ir net NESUGEBĖJAI IŠLYDĖTI JOS Į PASKUTINĘ KELIONĘ! Heizel tave mylėjo, Malterai. Ir kaip tu jai atsilyginai… Ji laukė tavęs prie vartų tąnakt, kad galėtų atsiprašyti, bet ne, tu neatėjai ir į paskutinę kelionę ją išlydėjome tik mudu su Ija Edit.

   PAsigirdo trinktelėjimas. Atsimerkiau. Vakaris stovėjo prieš Malterą, kuriam iš prakirstos lūpos kaip tik pradėjo sunktis kraujas. Jis stovėjo ir žiūrėjo į Vakarį, bet pamatęs, kad aš atsimerkiau, užsivožė plačią Van Helsingo stiliaus skrybėlę ir švystelėjęs apsiausto skvernais pradėjo eiti prie manęs.

-Aš taip ir nesugebėjau sau atleisti, - tai girdėjau tik aš, - Bet tu, broli, esi ne ką geresnis! - metė per petį.

   Vakaris nusisuko, gniauždamas kumščius, ir nieko nepasakęs nuėjo į kitą aptvaro galą. Patapšnojo Elijaus kaklą ir kai drakonas pabudo, tyliai su juo aptarinėjo kelionės maršrutą. Jau švito.

-Atleisk, kad šitaip nutiko ir tu viską išgirdai, - Malteras atsisėdo prie manęs. - Žinai, džiaugiuosi, kad Vakaris pagaliau pratrūko.

-Malterai… Tai, ką sakė orakulė… Vienas iš mūsų nebesugrįš. Tai, apie ką kalbėjo. Ką visa tai reiškia? Ir… kodėl tik prasidėjus kelionei tu buvai toks piktas, o staiga tapai tokiu draugišku?

   Atsargiai atsikėliau ir iš kelionmaišio ištraukiau vatos ir didelį permatomą butelį, kurio turinys dvokė spiritu. Neklydau - tai buvo spirito ir gydomųjų žolelių mišinys. Sudrėkinau vatą ir labai švelniai priglaudžiau prie Maltero lūpos. Šis susiraukė.

   O kitą sekundę jau mane bučiavo. Ant lūpų jutau aštrų spirito skonį, bet bučinys buvo toks saldus, kad negalėjau nuo jo atsitraukti. Užsimerkiau ir kai atsimerkiau, viskas vėl buvo normalu.

-Kas per velnias?! - surikau. Malteras išsišiepė, bet vėl greitai susiraukė dėl skaudančios lūpos. Vėl priglaudžiau vatą prie jo lūpos, kuri vėl spėjo pradėti kraujuoti.

-Aš tik parodžiau, kaip veikia mano galia. - jis sukikeno, šypseną išspaudžiau ir aš.

-Žinai kur tu eik su tokiomis galiomis!.. - nutęsiau ir kumštelėjau jam į neįtikėtinai kietą pilvą. Jis sugavo mano nespėtą atitraukti ranką ir trūktelėjo į save. Įkritau tiesiai jam į glėbį.

-O tu žinai ką, žemės mergaite?.. - sumurmėjo jis ir stipriai apkabino. Buvo gera jausti Malterą šalia. - Žinai, tu pirmoji, kuri su manimi taip laisvai bendrauja, - keik patylėjo, - drauge. - nusišypsojau ir atsirėmiau į jo krūtinę. Stebėjome iš abiejų pusių kylančias saules ir dar neužgesusias žvaigždes.

   Štai, kas yra ramybė.Tą laiką, praleistą su Malteru, aš buvau tik aš, o jis tik jis. Du draugai, besidalinantys atvirumu, ramybe ir vienas kito kvėpavimu.

***

Šįkart trumpai, bet per atostogas pabandysiu įkelti bent po vieną įrašą. Spėju, istorija prasitęs kiek labiau dėl šitos savaitės, per kurią mano vaizduotė sukūrė šį tą keisto, neapgalvoto ir man labai patinkančio. Iki rytojaus, mielieji, susitiksime naujajame Dvasiošauklės įraše!

   Ji išlindo iš miško tankmės, rankoje laikydama mėlynas liepsnas. Pagaliau pamačiau ją. Orakulė buvo vidutinio ūgio, baltutėle oda, kuri atrodė švelnesnė už šilką. Ilgi balti plaukai, juodos akys. Jos riešai buvo grakštūs, o pirštai ilgi. Orakulės kūną dengė plona šilko suknelė, susegta virš kairiojo peties metaline sagtimi su safyru, ir krito ji iki moters šlaunų vidurio. Ant jos kojų ir rankų blizgėjo apyrankės, plonos ir virpančios, padarytos iš sidabro. Ją lydėjo vos girdimas tų apyrankių, puošiančių jos grakštų kūną, skimbčiojimas. Ant jos veido bėgiojo šešėliai, bet mačiau žemiau ir virš akių juodus, pailgo kristalo formos ištatuiruotus ženklus. Plonutė oda aplink akis, kur tatuiruotės prasidėjo, buvo išdžiūvusi, susiraukšlėjusi ir sausa, panaši į seno žmogaus. Panaši į vystantį dykumos lapelį. Negalėjau jos matyti nuo apačios iki viršaus, ar atvirkščiai. Akys bėgiojo pirmyn , atgal ir negalėjau jos pamatyti visos iš karto.

-Mes tavęs ieškojome, - pakartojo Malteras.

-O kaip gi kitaip. Aš tai žinojau. Jeigu nebūčiau to numačiusi, manęs nebūtumėte radę. - moters plonos, ilgos lūpos išsikreipė į pašaipią šypseną. - Tik va, nemačiau jūsų kelionės tikslo. Kodėl jūs čia? Ką tu, Malterai, veiki su žmonių mergaite?

-Baltoji Ragana pavogė skeptrą, - Malteras susiraukė, o orakulė prisimerkė. Vaikinas ją akivaizdžiai nustebino. - Žvaigžda yra vienintelė Greatfullų palikuonė, turinti akmenį.

-Kokį akmenį? - dabar jau paklausiau aš. Orakulė supratingai linktelėjo.

-Tu dar neapžiūrėjai savo kišenių? Žvaigžda, varge tu mano, - Malteras trenkė sau delnu per kaktą. - Pažiūrėsi vėliau, dabar ne laikas. Orakule, Žvaigžda yra ne tik Greatfull. Savo dovaną ji padovanojo mano broliui.

-Ką? - orakulė ir vėl apstulbo, - Oho, Viliotojau, tu mane stebini. O tu, mergaite, tokia jauna. Visada galvojau, kad Vakaris laikosi tradicijų.

-Gerai, orakule, mes atėjome ne plepėti, turime greitai grįžti, kol niekas nesusigaudė, kad dingome. Mums reikia pagalbos, paslaugos, dėl kurios galiu kreiptis tik į tave. Išburk Žvaigždą, orakule. Prašau.

-Prisiekite, kad blogos ausys to, ką išgirsite, niekada neišgirs. - tarė orakulė ir nelaukusi atsakymo suėmė mano ranką, liepsnos nuo jos delnų susigėrė į mano odą. Aplink orakulės odą susikaupė balta šviesa ir jos juodi vyzdžiai su rainele susitraukė iki aguonos kruopelės dydžio. Tolumoje išvydau kelias dvasias, tykiai sklendžiančias per mišką ir nedrumsčiančias ramybės. Jos stikliniais žvilgsniais pervėrė mus kiaurai ir nukeliavo toliau. Negyvos, nesidominčios, pamiršusios gyvybę…

-Tavo pėdomis seka mirtis, - pasikeitusiu balsu prabilo moteris, o ją kartojo aidas, - Tamsa ir mirtis… Bet jos taiko ne į tave, mano žemės vaike. Vienas iš jūsų nebesugrįš į Naująją Lotoso pusę. Ginklas, kurio ieškote yra tik priedanga. Tikroji jo jėga glūdi tavo šaknyse, kurios yra ne tos, kurias tu manei esant. Mirtis aplink pirštą suka gyvybės siūlą, kuris jau pradeda plyšti. Gyvenimas už gyvenimą, teisybė už laisvę. Tik tu gali pakeisti tai, kas vyksta. Mėnulio pjautuvas kruvinas dėl galimų klaidų. Pabaigos nematau, nes jos gali nė nebūti. Viską nulemsi tu, tik tu, žemės dukra. Nepamiršk, ginklą gali rasti … 

   Orakulė užsimerkė ir mane paleido. Ant jos delnų vėl užsidegė liepsnos. Ji pradėjo virpėti, o kai atsimerkė, vėl buvo savimi.

-Laikas baigėsi. Kiekviena pranašystė yra ribota, o ši buvo be galo sunki. - orakulės krūtinė nelygiai kilnojosi, - Aš jaučiu tai, ką jauti tu, vaike. Aš mačiau dalykų, kurių matyti nenorėjau. Man per sunku.

-Orakule, kokia pranašystės pabaiga?! - Malteras pribėgo ir suėmė orakulę už pečių, - Tu privalai pasakyti, kokia yra pabaiga.

   Orakulė vėl sudrebėjo.

-Bėkite! - sušnabždėjo ji ir ištiesė rankas. Pakilo vėjas ir pradėjo mus stumti ten, iš kur atėjome. Malteras sugriebė mano ranką ir pasileidome per mišką.

   Staiga išgirdome ištęstą klyksmą ir vėjas nurimo. Pasisukau į šoną ir jau norėjau bėgti toliau, bet atsitrenkiau į žmogų. Man buvo vienodai, kad jis rado mudu su Malteru, nesvarbu ir tai, kad visa jo povyza degė pykčiu. Aš tik pakėliau rankas ir apkabinau jį per liemenį. Stipriai prispaudžiau prie savęs, o jis niekur nepabėgo, tik stovėjo, glostydamas mano plaukus.

-Vakari, aš bijau… - pamačiusi skandinančias akis sukuždėjau, ašaroms riedant abiem skruostais. O kai pajutau jo tvirtas rankas mane apkabinant, netekau sąmonės.

   Vakaris su manimi nesikalbėjo, Malteras dėbčiojo keistai piktais žvilgsniais. Abu broliai susimokė prieš mane ir paskelbė tylos karą. O aš nesiruošiau tapti pralaimėtoja.

   Elijus nusileido po trijų valandų, kai saulė pasiekė horizontą. Jis sunkiai atsitrenkė į žemę ir atsisukęs į mus tyliai kalbėjosi su Vakariu kurį laiką, kol pagaliau kaip katinas prigulė ant žemės ir ištiesė sapnus. Po minutės pradėjau vos justi drakono kvėpavimą, kuris anksčiau buvo per silpnas, kad užčiuopčiau - dabar drakonas užmigo.

   Sukikenau pamačiusi, kad mes vos vos siūbuojame. Tai ramino tiek, kad galėjau išmesti prastas mintis iš galvos. Atrėmiau galvą į medinį kraštą ir užmerkiau apsunkusias akis.

   Nespėjus man užmigti kažkas stipriai papurtė. Malteras. Rankoje is laikė žibintą ant ilgo medinio koto, buvo užsidėjęs mėlyną kaukę, kurią, kad neišsigąsčiau, patraukė iki kaklo. Tai buvo kaukė, labai panaši į senovinius dirbinius, tarytum, apeiginė, bet dažai buvo puikiai išsilaikę ir ji atrodė tikrai dailiai. Dar vieną labai panašią į savo ištiesė man ir vien ženklais parodė užsidėti. Be garso paklausiau, kokį velnią jis čia daro, bet atsakydamas jis tik papurtė galvą. Paėmiau kaukę ir tyliai atsistojau. Malteras tuo tarpu iššoko iš mūsų būsto ir nušliužė miegančio drakono uodega žemyn, paskui jį ir aš.

-Ką tu čia darai, Malterai? Kodėl mes slapstomės? - sušnypščiau, kai jis mane sugriebęs už rankos, pradėjo bėgti ir temptis kartu.

-Noriu tave su kai kuo supažindinti. Vakaris jos nemėgsta.- taip pat tyliai atsakė Malteras kiek prikimusiu balsu.

-O jeigu jis supras, kad mūsų nėra? - paklausiau suvokusi, kad daugiau nieko nebepavyks išsiaiškinti.

-Aš vyresnis, galiu mumis pasirūpinti. Nebijok, jis mūsų nepasiges, grįšime už kelių valandų. O gal, vaikuti, bijai, kad mamytė sužinos, kad neesi lovytėje? - nusijuokė.

-Užsičiaupk, - atkirtau ir toliau bėgau kartu su juo. - Malterai?

-M? - patvirtino, kad išgirdo.

-Atsimeni, pasakojai man apie tai, koks jausmas nukritus nuo tilto… - beveik negirdimai sušnibždėjau ir sustojau. Malteras atsisuko į mane, bet jo veido nemačiau, nes spėjo užsidėti kaukę ant veido.

-Nežinau, kaip tai galima pamiršti,- piktai išrėžė jis ir vėl nusisuko.

-Būk geras, pasakyk, kodėl?… - nebežinojau, kaip baigti sąkinį, - Kaip?..

-Aš buvau jaunas. Mes nevisada buvome trise. Buvome I.H.M.V. ketveriukė, taip mus vadino visi, kas pažinojo. Ija, Heizel, Malteras ir Vakaris.. Tąnakt, kai mudu su Heizel keliavome nunešti žinios apie Ijos karūnavimą, mes susiriejome. Heizel šaukė ant manęs, aš šaukiau ant jos…

-Kodėl judu susipykote? - įsiterpiau, vos atpažindama savo balsą.

-Aš turėjau tapti Dvasiošaukliu. Nors Ija buvo vyriausia, aš jau galėjau perimti valdžią, bet pabūgau. Heizel ant manęs siuto, o aš bandžiau vaizduoti, kad nieko nepadariau. Aš sunaikinau Ijos Edit gyvenimą ir Heizel norėjo, kad ištaisyčiau savo klaidą. Aš jos nesupratau. Mudu dar stipriau susiriejome ir Heizel nebesusilaikiusi į mane paleido žaibą, kurį galėjo valdyti. Aš kritau, atsimenu tai kaip šiandieną. Girdėjau, kaip rėkia Heizel ir tada mane sugavo praraja. Aš joje išbuvau tik kelias minutes, bet atrodė, kad tai truko metus, o gal net dešimtmečius… Negalėjau pajudėti, negalėjau mąstyti, negalėjau mirti - aš tik žinojau, kad vis dar esu gyvas. Tai buvo viską pasiglemžianti tuštuma, galvojau, kad jau niekada nebeišvysiu pasaulio… - Malteras nutilo.

-Bet tu gyvas. Kodėl? Ir kur Heizel? - paraginau jį tęsti užduodama dar klausimų.

-Galų gale išgirdau, kaip Heizel ištaria burtažodį ir nematomos jėgos mane ištraukia iš tos prarajos. Heizel buvo galinga, bet ne tiek, kad ngalėtų Didžiają Prarajos Šmėklą. Kai atsimerkiau, Heizel klūpėjo netoliese, o aš vėl buvau ant tilto. Ji mirė man ant rankų, prašydama nepadaryti klaidos. Ji pasakė, kad suprato, kodėl aš negaliu tapti Dvasiošaukliu. Ji liepė laukti ir tą sekundę aš pamaniau, kad ji žino kąžką daugiau nei aš. Heizel akys užsimerkė ir savo antrosios sesers daugiau nebemačiau. Negalėjau net eiti į jos laidotuves, nes graužiau save nuo jos mirties. Nuo tada mes trise tarpusavyje laikomės paliaubų. Niekada nepamiršim, niekada vienas kitam neatleisim už žodžius, ištartus mirus Heizel. Aš suvokiau, kad esu kaltas, bet nieko negalėjau padaryti… Žvaigžda, aš buvau pr silpnas, kad išgelbėčiau savo seserį. Aš ją mylėjau. Heizel buvo man pati svarbiausia. Tik ji mokėjo mus surinkti krūvon, ji neleisdavo mūsų ketvertui iširti. O jai mirus viso to nebeliko. Ija Edit tapo Dvasiošaukle ir turėjo priežastį daug rečiau mus matyti, Vakaris įniko į meną ir mokslą, o aš tuo tarpu…

-Tu tuo tarpu stengeisi būti dar didesnis egoistas, negu esi iš tiesų, Malterai. Tu pamiršai visus, esančius aplink tave ir išdavei gėrį. Tu manipuliavai savo jėgomis ir skausmą malšinai alkoholiu. Sveikas, Viliotojau, seniai tavęs nemačiau, - tamsoje kalbėjo būtybė, - O tu, mergaite, tikra retenybė. Šitoje sarkazmo persisunkusioje žmogystoje tu įžvelgei žmogų ir tau padedant, Malteras vėl tapo tokiu, koks buvo anksčiau. - tamsoje sušlamėjo lapai, nemačiau, kas yra aplink mus ir kas kalba, bet pasirodė, kad Malteras, priešingai nei aš, tamsoje matė kuo puikiausiai. Jis spustelėjo mano delną, nusilenkė priglaudęs kairį delną prie krūtinės ir pagarbiai tarė :

-Orakule, mes tavęs ieškojome.

Laba popietė. Gavau kelias asmenines žinutes ir norėčiau atsakyti į (beveik) visose kartojamą klausimą - “ar ilga bus Tavo istorija?”. Mano atsakymas štai koks - ne, ji nebus ilga, susidės iš 20-30 įrašų, bet jeigu mano idėjos nebus išsekusios, parašysiu dar vieną “Dvasiošauklės” dalį - “Karūnuotoji”. NEPAMIRŠKITE, antroji dalis pažymėta klaustuku!

Ačiū, kad skaitote.

***

   Tądien Malteras labai dag juokėsi ir šypsojosi. Ne viena šypsena buvo skirta ir man. Ciklopas Sedrikas nors ir atrodė grėsmingai, buvo labai smagus ir įdomus pašnekovas.  Jis pasakojo apie savo keliones į kitas šalis, kuriose turėjo praeiti ugnį ir vandenį, perkopti kalnus ir skrosti orą. Sedrikas geraširdiškai man atsakinėjo į klausimus ir padėjo mano orientacijos pradžią Lotose.

   TAda dar nesuvokiau, kokia bus kelionė. Nežinojau, kokie sunkumai mūsų laukia ir kad visos linksmybės iškart pasimirš, vos užsėdus ant senojo drakono.

***

   Jis buvo milžiniškas. Ne, ne tas žodis, jis buvo GIGANTIŠKAS. Ant Elijaus, ant kurio tikriausiai tilpo visas stadionas, mes turėjome praleisti mažiausiai dvi naktis, kol nusigausime iki tilto, skiriančio abi puses. Elijus savo dydžiu prilygo kalnui, riogsančiam netoli drakonų buveinės. Tačiau Elijus buvo geras, tikrąja to žodžio prasme. Nuo jo sklido amžių galybė ir išmintis. Drakono žvilgantys žali žvynai dengė didįjį odos plotą, išskyrus kietus plona oda dengtus sparnus ir tas vietas, iš kurių kyšojo ragai. Kai Elijas atsuko savo galvą, su įstabiai didelėmis akimis, kuri buvo bemaž dukart didesnė už mane, jis prasižiojo ir iš nasrų pasigirdo senas, tarytum seniai girdėtas, bet pamirštas, balsas.

-Aš tas, kuris Dvasiošauklės kvapą paiėmęs.

   Aš tas, kurio galia pasauly neregėta.

   Aš ir čia, ir ten, ir visur.

   O kur Tu, mano dukra, o kur Tu?..

      Tik stovėjau sustingusi ir klausiau drakono žodžių. Tik po kelių eilučių supratau, kad drakonas nedainuoja žmonių kalba, bet aš jį puikiai suprantu. Taip, tai buvo daina - sena, lyg pasaulis, amžina, kaip ugnies šiluma, pagyvinta prisiminimais, it vanduo ir tauri kaip žemės jėga, pulsojanti gyvybę. Jaučiau, kaip suvirpu nuo tokios didybės.

    Daugiau drakonas nepasakė nė žodžio.

-Lipk, Žvaigžda, - staiga paniuręs suniurnėjo Malteras ir švelniai stumtelėjo mane, vos drakonui nusisukus į kalnus. Kopiau stačiai žvynuota oda, kuri buvo kieta kaip marmuras, o žvynai blizgėjo visais tamsiais žalios spalvos atspalviais - nuo tamsaus smaragdo iki švelnaus malachito. Jaučiau po delnais šilumą ir kikvieną žvynų įbrėžimą jaučiau kaip savą, kiekvieną jo randą švelniai perbraukiau pirštų galiukais lyg burtininkė, bandanti gydyti sužalojimus. Deja, drakono žaizdos buvo prnelyg senos, apaugusios laiku ir nugludintos tiesos. O ir jos nebuvo paprastos - kilo iš širdies, iš pat jos gelmių, kur susidurdavo visų jausmų kryžkelės ne vieną kartą ir ne du.

   Vakaris pasirodė kai mudu su Malteru jau įsitaisėme karvių kailiais aptrauktame guolyje mediniais aukštais kraštais ir uždaromu odiniu stogu. Tai buvo mūsų būstaskliaujant Eliju.

-Ija Edit nuvyko į Skiriamąją Menę pažiūrėti, kaip reikalai ten. - Malterui burbtelėjo Vakaris, apsimesdamas, kad manęs nė nemato, - Liepė jos nelaukti, galime kilti. Elijau, žinai, koks mūsų tikslas, Malterai, atradome tikslias skeptro buvimo koordinates, Ija nustatė jo jėgos šaltinį. Keliausime pro Brino beždžionių tiltą ir Veredlės sodus iki Baltojo Povo karalystės. Netikėjau, kad Baltoji Karalienė ryšis tokiam dideliam žingsnii ir tokiai didelei klaidai. Tai jau kvepia karu.

   Pagaliau mane apėmė baimė, kuri užvaldė viską iki sielos gelmių. Kas nutiks, jie mums nepasiseks? O kas, jeigu tai tik sapnas?

   Norėjau surikti, kad jie stotų, norėjau grįžti į žemę, norėjau viską mesti ir pabėgti. Bet neprasižiojau, bet tyliai susmukau prie borto ir apkabinusi kelius, o veidą priglaudusi prie suknelės klosčių, leidau išriedėti kelioms mažutėms ašaroms.

-Žvaigžda? - pagaliau išgirdau nuostabų balsą, kuris mane tik dar labiau sugraudino, - Žvaigžda, aš atsiprašau. Turėjau tau pasakyti viską anksčiau, - Vakaris prisėdo šalia, - Bet tai sudėtinga. Aš žinau, kad šitaip bus geriau. Pažadu, mes dar grįšime, pažadu, kad tu dar sugrįši čia.

   Jis laukė atsakymo, bet aš tylėjau. O kas man liko daugiau? Mūsų keliai pasuko dviem skirtingais keliais, kurių mudu nesirinkome patys. Aš buvau tik žmogus, jis - pusiau elfas, aš gyvenau Žemėje, o jis visai kitokioje visatoje, aš turėjau tapti ragana, o jis turėjo tapti Dvasiošaukliu. Mūsų tolimesniuose keliuose kryžkelės išnyko, keliai pasuko į šonus, kuo toliau vienas nuo kito. O gal Vakaris tik turėjo sustoti vietoje, sustoti akimirkoje, kaip Ija Edit, o aš turėjau eiti pirmyn? KAd ir kaip būtų, mums nulemta skirtingai. Mūsų ateitis atskira.

-Ar supranti, Žvaigžda? - tyliai paklausė jis, o aš net užsimrkusi mačiau, kaip Elijus pakelia didingus sparnus ir išsitiesdamas pakyla. Pajutau, kaip lengvai supurtė oro srovės, bet tuoj pat skridome lygiai.

-Ne, - sukuždėjau atgal. Iš tiesų - nieko nespratau. Nenorėjau suprasti. Nieko, nič nieko niekeliausio.

-Tuomet man nelieka kito pasirinkimo, - kietai tarė jis ir atsistojęs nuėjo. Nemačiau nieko ir net nenorėjau matyti. Aš buvau pasmerkta likimo, kartu su žyme ant peties, kurios tada dar nemačiau ir nežinojau apie jos atsiradimą.

   Lotosas mane paženklino, susiedamas su savimi visą mano tolimesnį gyvenimą. Pasimečiau tarp dviejų pasaulių. Kuriam aš priklausau? Kur mano tikrieji namai, kur aš priklausau?

Verk, rėk, šauk.

Tave draskys pikti liepsnų liežuviai,

Aš savo pažado laikaus.

Nueik takais į priekį,

Kur nieko nebėra.

Kodėl viskas išnyko ir kodėl aš vis dar čia?

Kur mano kelio pabaiga?…